Kriaušės

Kriaušių rūdys (Gymnosporangium sabinae) - sudėtingą vystymosi ciklą turintis grybas. Jo žiemos šeimininkai daugiausia yra kadagiai (Juniperus sabina) ir kitos kadagių rūšys, o vasaros šeimininkai - įvairios kriaušių veislės. Grybas žiemoja kadagio šakų sustorėjusiose dalyse. Pavasarį šiose lysvėse atsiranda geltonai oranžinių ataugų su daugybe žiemos sporų, kurios išsilaisvina ir užkrečia kriaušių lapus. Viršutinėje kriaušių lapų pusėje atsiranda oranžiniai arba purpuriniai raudoni šašai su tamsiais taškeliais. Antroje vasaros pusėje šios dėmės apatinėje lapų pusėje išbrinksta ir vėliau iš jų išsiskiria vadinamosios vasarinės sporos, kurios vėl gali užkrėsti kadagio šakas. Sergantys kadagiai yra nuolatinis infekcijos šaltinis aplinkinėms kriaušėms. Kriaušių rūdys ypač plinta lietingu pavasario oru.

Dažniausi vaisių puvinio sukėlėjai yra Monilia genties grybai. Monilia fructigena sukelia kaulavaisių puvinį, o Monilia laxa - kaulavaisių puvinį, kuris pavasarį užkrečia ne tik vaisius, bet ir vyšnių, abrikosų ir slyvų žiedus bei ūglius ir sukelia gerai žinomą Monilia žiedų ir ūglių nykimą. Svarbu žinoti, kad Monilia grybai neužkrečia sveikų vaisių, tačiau jie lengvai įsiskverbia į vabzdžių (ypač žaladarių) arba mechaniškai (pvz., krušos) pažeistus vaisius. Todėl su Monilia vaisių puviniu kovojama netiesiogiai, visų pirma laiku purškiant nuo ligų sukėlėjų. Antra labai svarbi prevencinė priemonė - surinkti supuvusius vaisius ir iš karto užkasti giliai į dirvą, kad grybų sporos iš vaisių paviršiuje susidariusių pūslelių nepatektų į orą, nes mikroskopiškai smulkios sporos vėjo pernešamos didesniais atstumais ir, patekusios ant pažeisto vaisiaus, vandenyje sudygsta ir sukelia pažįstamą puvinį. Be to, užkrėstus negyvus vaisius - vadinamąsias monilių mumijas - kurie yra infekcijos šaltinis, ypač pavasarį, reikėtų pašalinti nuo vaismedžių ne vėliau kaip pavasarinio genėjimo metu.

Per kelias valandas lapai tampa rudi arba juodi ir susisuka. Užkrėsti žiedai ir lapai lieka kaboti ant medžio. Lapeliai pasidaro vandeningi, vėliau paruduoja iki juodos spalvos, nudžiūsta ir sudžiūsta. Lapkočių viršūnės nukrinta ir išlinksta kaip kabliukai. Užkrėsti vaisiai būna vandeningi, nuo šviesiai rudos iki juodos spalvos. Jie džiūsta ir pabaigoje sudžiūsta. Jie lieka kaboti ant medžio. Jauni, nesubrendę vaisiai yra jautrūs infekcijai. Kai kurių veislių obelų infekcija išryškėja tik vėlesniame vaisių vystymosi etape. Ant kamieno esančios šašų sankaupos (įvairaus dydžio sergančio kamštinio audinio plotai) gali siekti kelis decimetrus. Jei šie pažeidimai apima visą šaką ar kamieną, visa šaka ar medis žūsta. Jei dėl šakas supančių nekrozių žūsta platus medžių vainikas, nudžiūvę lapai paprastai būna šviesesnės spalvos ir nukrenta, palyginti su tiesiogiai degligės užkrėstais lapais. Aktyvūs pažeidimai yra vandeningos išvaizdos, paviršius blizga, yra lygus, ant jo gali atsirasti gleivių. Kraštai nėra ryškiai atskirti, kartais jie būna iškilę. Vėliau, kai bakterijos dauginimasis ir plitimas sustoja, užkrėstas kamštinis tinklelis sutrūkinėja, įdubsta, ties sąsaja su sveiku tinkleliu atsiranda įtrūkimų. Kriaušėms, svarainiams ir gudobelėms (tam tikru mastu) būdinga, kad užkrėstos šakos yra rausvai rudos, o uolaskėlių ir kitų šeimininkų rūšių atveju jos dažniau būna šviesiai rudos.