Stonegrounds
Ligų ir kenkėjų katalogas » Stonegrounds
Vaisinė erkė (Panonychus ulmi) apie save praneša raudonos spalvos kiaušinėliais, žiemojančiais prie pumpurų, žievės plyšiuose. Pavasarį išsirita oranžinės spalvos lervos. Gegužės pabaigoje ant lapų pasirodo vasariniai oranžiniai kiaušinėliai. Pirmosios vasaros generacijos individai pasirodo jau gegužės pabaigoje, birželį, vėliau, priklausomai nuo oro sąlygų, pasirodo 3-4 generacijos. Erkės daro žalą čiulpdamos augalų sultis. Ant lapų aptinkame geltonų dūrių dėmių, kenkėjui peraugus šios dėmės susilieja į ištisines geltonai rudas dėmes. Lapai būna šaukšto formos ir per anksti nukrenta. Nuo rugpjūčio vidurio patelės deda žieminius kiaušinėlius.
Vyšninė musė (Rhagoletis cerasi) - tai musė, kurios balkšvos ir bekojės lervos sukelia gerai žinomą vėlyvesnių veislių vyšnių vaisių puvinį. Kenkėjas žiemoja lėliukės stadijoje po vyšnių medžiais sekliai dirvoje. Didžiausias suaugusių boružių spiečius įvyksta maždaug gegužės viduryje. Praėjus maždaug 7-10 dienų po poravimosi, patelės pradeda dėti kiaušinėlius į vaisius. Per metus vyšninis boružis turi vieną generaciją.
Slyvinis pjūklelis (Cydia funebrana) yra antroji po pjūklelio slyvų vaisių užkrėtimo priežastis. Slyvinis pjūklelis turi tik vieną generaciją per metus ir sukelia ankstyvą jaunų vaisių, kurie per anksti nukrenta, apvaisinimą, o slyvinis kurkuliozė turi dvi generacijas per metus. Pirmoji generacija nėra labai gausi, todėl nuo jos slyvų gydyti nereikia. Antroji slyvinio kurkuliozo karta pasirodo liepos mėnesį ir sukelia prinokusių vaisių, kurie paprastai jau būna apnikti monilialinio puvinio, puvinio ant medžio. Vikšro įsiskverbimo į vaisius vietoje yra sukietėjusių klijų lašelių.
Amarai yra geriausiai žinomi ir labiausiai paplitę vaismedžių kenkėjai. Jų kenksmingumas visų pirma pasireiškia tuo, kad jie siurbia augalų sultis tokiais kiekiais, kad jie negali jų panaudoti. Todėl jų virškinamuoju traktu perėję lipnūs sulčių lašai (vadinamoji medaus rasa) užteršia apatinius lapus, ant kurių vėliau išsivysto gervuogių žiedai. Amarų kenksmingumą didina tai, kad per trumpą laiką jie gali labai greitai daugintis. Jie ne tik siurbia augalų sultis, bet ir daro žalą pernešdami įvairias virusines ligas (pvz., slyvų kerpligę). Visos amarų rūšys žiemoja kiaušinėlių pavidalu ant atskirų vaismedžių rūšių. Kai kurios rūšys vasaros pradžioje išskrenda (migruoja) į vasarinius augalus šeimininkus, iš kurių rudenį grįžta į vaismedžius dėti žiemojančių kiaušinėlių. Kitos rūšys lieka ant vaismedžių visą vegetacijos sezoną.
Erkės yra ne vabzdžiai, o voragyviai, nes turi 4 poras galūnių ir geba formuoti tinklus ant užkrėstų augalų. Kadangi jos yra labai mažos (jų kūno ilgis 0,2-0,4 mm), plika akimi jos beveik nematomos. Apie jų buvimą praneša sidabrinės, gelsvai rudos arba bronziškai rudos mažytės dėmelės ant užkrėstų lapų viršutinės pusės. Labiausiai paplitęs dekoratyvinių augalų kenkėjas yra apynių erkė (Tetranychus telarius), liaudyje dar vadinama raudonąja voratinkline erke. Be dekoratyvinių augalų, ji puola dešimtis įvairių lauko kultūrų, daržovių, vaismedžių ir išgyvena ant įvairių piktžolių. Gamtoje žiemoja apvaisintos patelės stadijoje. Šiltose ir sausose butų ir šiltnamių sąlygose ji veisiasi ištisus metus.
Šią ligą sukelia grybas Monilia laxa, kuris taip pat yra kaulavaisių puvinio sukėlėjas. Infekcija pasireiškia, kai žydėjimo metu laikosi lietingi ir šalti orai. Liga dažniausiai pasireiškia vyšniose ir abrikosuose, o pastaraisiais metais taip pat buvo užregistruota persikuose ir slyvose. Išvardytų vaisių rūšių veislių jautrumas šiai ligai labai skiriasi, todėl dažnai pasitaiko, kad greta pasodintos skirtingos veislės būna skirtingai užkrėstos. Grybas žiemoja vadinamosiose monilialinėse vaisių mumijose, iš kurių pavasarį išsiskiria daugybė sporų.